Įgimtas ir įgytas imunitetas

Įgimti imuniteto mechanizmai nespecifiškai saugo organizmą nuo mikrobų poveikio. Tai yra fizikinės atsparumo užtvaros: oda, gleivinės, biologiškai aktyvios medžiagos, pvz., ašaros, seilės, prakaitas, žarnyno fermentai. Šiai sistemai priklauso ir fagocitai
(neutrofilai, makrofagai), natūralieji žudikai, eozinofilai ir biologiškai aktyvios medžiagos, pvz., komplemento sistema ir citokinai (interferonai, interleukinai, naviko nekrozės faktorius). Minėti mechanizmai padeda organizmui neutralizuoti svetimus antigenus, bet
nesudaro imuninės atminties.
Naujagimius pirmuosius 3 – 6 gyvenimo mėnesius nuo bakterinių ir virusinių infekcijų saugo per placentą gauti motinos antikūnai. Naujagimiams skiepai taip planuojami, kad iš motinos gauti antikūnai nemažintų skiepų, kuriuos mes numatome kūdikiui,
veiksmingumo. Įgytas imunitetas susidaro po sąlyčio su infekcijos veiksniu (antigenu) ir jo apimtis ilgai lieka organizme. Kartotinai susidūrus su antigenu, šie mechanizmai (citotoksiniai T limfocitai, T limfocitų citokinai, antikūnai ir kt.) labai greitai ir tiksliai atkartojami ir
veiksmingai naikina antigeną. Patekusj į organizmą infekcini veiksnį, sutinka makrofagai, pateikia imuninėms ląstelėms,
kurios gamina imuninio atsako mediatorius. Svarbią reikšmę turi audinių suderinamumo MHC I tipo struktūros. Po antigeno poveikio įvairios T limfocitų ląstelės išskiria biologiškai aktyvias medžiagas (mediatorius), kurios skatina B limfocitus. Pastarieji po antigeninio skatinimo, veikiami minėtų ląstelių (makrofagų, T limfocitų ir kt.) mediatorių, ima gaminti labai savitas plazmines ląsteles, jos sintetina skirtingus antikūnų tipus (IgM, IgG, IgE, IgD, IgA). Jeigu antigenas yra polisacharidinis, bet ne baltyminės kilmės, tada antikūnų sintezei
reikia papildomos sąveikos su T limfocitais.
Patekus antigenui, iki pirmųjų antikūnų atsiradimo praeina nuo paros iki dviejų savaičių. Laikas skirtingas, nes priklauso nuo individo asmeninių ir įskiepytos vakcinos savybių ir dozės. Vėliau yra intensyvus antikūnų gamybos laikotarpis, iš pradžių IgM, vėliau IgG klasių, pasiekiama maksimali koncentracija, kuri trunka apie savaitę. Tada pradeda veikti imuninės reguliacijos mechanizmai, kurie slopina antikūnų sintezę. Iš pradžių išnyksta IgM ir IgA klasių antikūnai, ilgiausiai išlieka IgG klasės antikūnai. Jų buvimo organizme trukmė
priklauso nuo individo organizmo bei vakcinos savybių. Gali būti, kad antikūnai išnyksta, bet imuninė atmintis Išlieka. Reikia pripažinti, kad gydymas, skiriamas sergant viena ar kita liga, įtakos antikūnų gamybai neturi.
Skiepai yra pagrįsti organizmo įgyto imuniteto principais. įskiepijus vakcinos, susidaro apsauginiai imuniniai mechanizmai ir imuninė atmintis. Paskiepytųjų pirmą kartą organizme prasideda imuninė reakcija, sukelta savitųjų mechanizmų ir gaminamas nedidelis kiekis antikūnų.Veikiant imuninei atminčiai, po kartotinio sąlyčio su tuo pačiu antigenu, kyla intensyvus imuninis atsakas.
Skiepams gali būti vartojamos viso mikroorganizmo vakcinos – gyvosios arba negyvosios (inaktyvintos). Tai yra pačios seniausios vakcinos, tarp jų yra ir vakcina nuo raupų.
Mikrobų patogeniškumas yra susilpnėjęs, kai jie auginami neįprastomis sąlygomis. Paskiepijus tokia vakcina, sąlygiškai prasideda procesas, panašus į tikrą ligą. Tai yra vakcinos, skirtos poliomielito, tuberkuliozės, tymų, vėjaraupių, raudonukės bei parotito profilaktikai.
Negyvosios (inaktyvintos) vakcinos taip pat seniai vartojamos. Dažniausiai tokių vakcinų mikroorganizmai inaktyvinami temperatūra arba cheminėmis medžiagomis (formalinu).
Vakcinoje esantys mikroorganizmai išlaiko antigeninę paviršinę sandarą, bet negali daugintis. Tokios vakcinos dažniausiai pirminei vakcinacijai vartojamos, remiantis daugkartine skiepų schema, po tam tikro laiko būtina kartotinė vakcinacija (sustiprinančioji dozė). Šiai grupei priklauso visos kokliušo, poliomielito (saiko), gripo, pasiutligės ląstelės vakcinos.
Difterijos, stabligės profilaktikai vartojami formalinu paruošti mikroorganizmų egzotoksinai (toksoidai). Jie skatina antikūnų gamybą, bet žmogui toksoidai nepavojingi. Toksoidai apsaugo žmogų nuo mikrobų išskiriamo toksino poveikio,
bet neapsaugo nuo užsikrėtimo jį išskiriančiais mikroorganizmais.
Yra naujų vakcinų, pagamintų iš išgrynintų mikroorganizmų antigenų, kurie skatina antikūnų gamybą. Jos yra labai saugios, bet gana brangi jų gamyba. Šios vakcinos turi ir kitų medžiagų, kurios sužadina imunitetą, pvz., hepatito B vakcina, pagaminta iš HBsAg
dalelių, vakcinos nuo meningokokinės ir pneumokokinės infekcijų, Haemophilus influenzae B tipo vakcina, gripo vakcina.
Tobulėjant genų inžinerijos technologijoms, sukurta metodika, kaip iš patogeninio mikroorganizmo nukleorūgšties išskirti segmentą. Jis koduoja tam tikros medžiagos sintezę.
Segmentas perkeliamas į kito mikroorganizmo genomą. Toks genetiškai pakeistas mikroorganizmas ima gaminti jam įsodinto segmento
antigenines medžiagas. Dažnai genomo segmentas įsodinamas į mieles, kurios greitai dauginasi. Šiai vakcinų grupei priklauso rekombinantinė B hepatito vakcina.

Vakcinų gamyba yra tobulinama, nes tai yra viena iš pelningiausių medicinos sričių. Dabar yra kuriamos vakcinos, turinčios sintetinių peptidų (difterijos, choleros), DNR vakcinos, kai tiesiog į recipiento ląstelę įskiepijama plazmidė, kuri koduoja svetimo baltymo
gamybą ir sukelia jų imuninį atsaką. Kuriamos vakcinos, iš gyvųjų vakcinų pašalinant virulentiškumo geną (choleros, salmoneliozės).

Alvydas Laiškonis, Marija Vida Bareišienė,
Vytautas Budnikas, Daiva Vėlyvytė
Infekcinių ligų žinynas 2016