Dirbtinis aktyvusis ir pasyvusis imunitetas

Imunitetą galima sukurti, įskiepijant vakcinų arba kitų organizmo pagamintų antikūnų. Pirmuoju atveju yra dirbtinis aktyvusis, antruoju atveju – pasyvusis imunitetas.
Aktyvusis imunitetas gaunamas, paskiepijus vakcinomis. Jos sužadina žmogaus imuninę sistemą, kuri pagamina antikūnus ir palieka imuninę atmintį. Taip norima apsaugoti žmogų nuo užkrečiamųjų ligų, kad ateityje, susidūręs su patogeniniais mikroorganizmais,
jis nebesusirgtų. Toks susidaręs imunitetas dažnai yra ilgalaikis, jam susidaryti reikia tam tikro laiko.
Skiepyti vartojamos vakcinos – patogeninių mikroorganizmų antigenai. Į jų sudėtį įeina imunizuojantys antigenai, skystis, turintis vakcinos, konservantai, stabilizatoriai ir adjuvantai. Jeigu pirmosios vakcinos buvo tik vieno antigeno, tai dabar vartojamos kelių
antigenų vakcinos. Antigenai pateikiami steriliame vandenyje arba druskų tirpale. Kartais būna liofilizuotos (sausos) vakcinos. Jas prieš vartojimą reikia praskiesti. Neretai vakcinos būna skystyje, kuriame yra baltymo ar terpių liekanų (želatinos). Norint, kad vakcina būtu stabili, dedamos įvairios cheminės medžiagos (pvz., gyvsidabrio preparatas, tiomersalis) bei antibiotikai.
Jų koncentracija labai maža, todėl jokio toksinio poveikio nesukelia, tačiau kartais žmonės reaguoja į jas alerginėmis reakcijomis.
Adjuvantai yra medžiagos, kurios sustiprina žmogaus imuninį atsaką į skiepą. Tai yra aliuminio druskos, bakterijų ar augalų dalelės, tam tikros sintetinės medžiagos. Visos šios vakcinų dalys yra aprašytos preparato instrukcijoje, kurią prieš skiepijimą būtinai reikia perskaityti. 

Alvydas Laiškonis, Marija Vida Bareišienė,
Vytautas Budnikas, Daiva Vėlyvytė
Infekcinių ligų žinynas 2016