Antigenai

Antigenai suprantami kaip didelės ir mažos medžiagos molekulės, kurios organizme skatina antikūnų gamybą ir reaguoja su jais.Antigeniškumas yra tam tikrų medžiagų gebėjimas sužadinti antikūnų gamybą ir kitas imunines reakcijas.
Šis gebėjimas priklauso nuo antigeno molekulinės masės, koloidinės jo būsenos ir gebėjimo organizme metabolizuoti.
Antigeno gebėjimas specifiškai sąveikauti su antikūnais vadinamas imuno-geniškumu.
Plačiąja prasme imunogeniškumas yra atpažinti organizmui svetimą medžiagą ir ją sunaikinti arba pašalinti. Siauresniąja prasme tai yra antigeno gebėjimas sudaryti mikroorganizmui, kuris pateko į mūsų organizmą ir gali sukelti ligą, imunitetą.
Antigenai yra medžiagos, kurios pagal geno struktūrą yra svetimos tam tikram organizmui. Jie gali būti sugrupuoti į rūšiai būdingus antigenus, organui arba audiniui būdingus antigenus. Organizmo ląstelių antigenai skirstomi į eritrocitus, leukocitus, transplacentinius
HLA sistemos antigenus, CD antigenus, ABO (H) sistemos antigenus, MN, T, P, RH sistemų antigenų trombocitų antigenus. To paties organizmo antigenai, sukeliantys jame imunines reakcijas, vadinami autoantigenais.
Mikroorganizmų antigenai yra skirstomi į somatinius, kapsulinius, paviršinius, žiuželinius, apsauginius (protekcinius), neląstelinius, virusinius ir kt. antigenus. Yra atskira superantigenų grupė. Medžiagos, kurios gali padidinti antigeno imu-nogenetiškumą, vadinamos
imuniniais adjuvantais (lot. adjuvare – padėti). Jų yra daug: tai gali būti bakterinės kilmės medžiagos (mikrobakterijų, gramneigiamųjų
bakterijų lipopolisacharidai), dekstranas, metilceliuliozė, aliuminio hidroksidas ar fosfatas ir kt.
Remiantis antigenų buvimu tam tikrose biologinėse rūšyse ir individuose, galima skirti rūšinj, grupinį ir heterologinį savitumą
Rūšinis savitumas lemia antigeno ypatybes, būdingas tam tikros, konkrečios, biologinės
rūšies atstovams. Grupinis savitumas – antigeninės sandaros ypatybės, kurios būdingos tam tikros grupės atstovams pačios biologinės rūšies viduje. Jie vadinami izoantigenais. Pavyzdžiui, žmogaus kraujo grupių antigenai (ABO sistema). Heterogeniškumas
yra antigeninis savitumas, susijęs su tuo, kad biologinėms skirtingoms rūšims priklausantys individai turi tų pačių antigenų,
pvz., katės, pelės, šunys, avys, bet neturi žmonės ir beždžionės. Dar būtų galima išskirti tipinį savitumą – savybes, kurios atskleidžia
imuninius skirtumus tarp panašių vienos biologinės rūšies organizmų, pvz., į tam tikrus tipinius antigenus atsižvelgus, galima mikroorganizmus, priklausančius vienai rūšiai, sugrupuoti į porūšius, vadinamus serovarais. Yra visaverčiai ir nevisaverčiai antigenai. Pirmieji yra antigeniški ir imunogeniški, t.y. geba sužadinti imuninį atsaką ir patys reaguoja su to imuninio atsako produktais (antikūnais).
Nevisaverčiai antigenai negali patys sužadinti antikūnų sintezės. Jie gali tą savybę įgauti tik tada, kai organizme atsidūrę sudaro kompleksus su jo baltymų molekulėmis ar kitais visaverčiais antigenais, o po to atsiranda gebėjimas sužadinti savitųjų šiam nevisaverčiam antigenui antikūnų gamybą. Nevisaverčiai antigenai yra vadinami haptenais.
Antigenas yra stambiamolekulinis junginys, kuris gali paskatinti organizmo imunokompetentines ląsteles sužadinti imuninį atsaką. Sutartinis vienetas, vartojamas antigeno kiekiui tyrimo objekte vertinti, yra vadinamas antigeniniu vienetu.

Alvydas Laiškonis, Marija Vida Bareišienė,
Vytautas Budnikas, Daiva Vėlyvytė
Infekcinių ligų žinynas 2016