Pasiutligė

Kas yra pasiutligė?

Pasiutligė yra reta, nepagydoma virusinės kilmės infekcija, sukelianti centrinės nervų sistemos pažeidimą.

Pasiutligės paplitimas ir užsikrėtimo būdai

Pasiutligės viruso rezervuaras gamtoje yra įvairūs gyvūnai ir paukščiai. Didžiausią pavojų žmogui kelia šalia jo gyvenantys gyvūnai – šunys, katės, graužikai, lapės, šikšnosparniai. Liga užsikrečiama pasiutusiam gyvūnui įkandus arba apseilėjus sužeistą odą. Viruso plitimą seilėmis palengvina tai, kad virusas paveikia sergančio gyvūno smegenis ir gali sukelti agresyvią elgseną, tuomet gyvūnas puola ir kanda net neprovokuojamas. Žmogus nuo žmogaus užsikrėsti negali. PSO duomenimis, nuo pasiutligės kasmet miršta apie 55 000 žmonių. Liga yra labiau paplitusi besivystančiose šalyse (Indijoje, Bangladeše), Lietuvoje žmonių mirties nuo pasiutligės atvejai registruojami kas treji ketveri metai.

Pasiutligės išsivystymo mechanizmai ir požymiai

Patekęs į žaizdą su užsikrėtusio gyvūno seilėmis virusas pradeda plisti nerviniais takais į centrinę nervų sistemą. Virusui patekus į galvos smegenis, ligos progresavimo sustabdyti neįmanoma, vaistai, vakcinos ir serumai būna neveiksmingi. Inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų atsiradimo) trunka nuo 9 iki 90 dienų. Liga prasideda nespecifiniais simptomais, trunkančiais iki 3 dienų. Ligonis
pradeda karščiuoti iki 38 °C, atsiranda nuovargis, silpnumas, galvos, gerklės, raumenų skausmai, skausmai, dilgčiojimas ir niežėjimas įkandimo vietoje. Liga gali pasireikšti kaip virškinimo sistemos susirgimas – šleikštuliu, pykinimu, vėmimu ir viduriavimu. Po 2 – 3 dienų atsiranda centrinės nervų sistemos pažeidimo simptomai. Pradžioje vyrauja sujaudinimas – ligonis būna neramus, blaškosi, gali būti traukulių ir haliucinacijų. Į menkiausią dirgiklį ligoniai reaguoja nesuvaldomais hiperaktyvumo priepuoliais, kurių metu padažnėja širdies susitraukimo dažnis, išsiplečia vyzdžiai, padažnėja kvėpavimas, tačiau sąmonė ir savikritiškas požiūris į savo elgesį išlieka. Tokie priepuoliai paprastai užtrunka iki 5 minučių, juos gali išprovokuoti lengvas vėjo pūstelėjimas, skersvėjis (aerofobija), stipri šviesa (fotofobija), triukšmas (akustofobija). Pasiutligei yra būdinga hidrofobija (patologiška vandens baimė) – ligoniui bandant gerti, o vėliau vos pamačius vandenį ar išgirdus jo čiurlenimą įvyksta gerklės ir ryklės raumenų spazmas. Šio ligos periodo metu galimi seilėtekis, ašarojimas, gausus prakaitavimas.
Vėliau gali išsivystyti paralyžius. Po 7-10 ligos dienų prasideda komos stadija. Ligoniai pasidaro apatiški, suretėja širdies susitraukimų dažnis, dėl esančio smegenyse kvėpavimo centro pažeidimo sustoja kvėpavimas ir ištinka mirtis.

Pasiutligės gydymas

Patartina vengti sergančių ir įtartinų gyvūnų. Jei vis dėl to jums įkando tariamai sergantis gyvūnas, reikia tinkamai sutvarkyti žaizdą – kruopščiai išplauti tekančiu vandeniu, galima naudoti muilą ar kitas dezinfekuojančias priemones. Žaizdos sutvarkymas neapsaugo nuo pasiutligės, tačiau gali sumažinti patekusių virusų kiekį, tokiu būdu prailginti inkubacinį laikotarpį, kas suteikia daugiau laiko vakcinos efektui pasireikšti. Jei įkandęs gyvūnas nebuvo skiepytas nuo pasiutligės arba įkando įatrtinas gyvūnas, reikia kreiptis į gydytoją. Šiuo metu nėra patikimų diagnostikos metodų, kuriais pasiutligę galima būtų patvirtinti (arba atmesti) žmogui esant gyvam. Nugaišę ir užmušti gyvūnai
gali būti tiriami veterinarinėse laboratorijose. Efektyvaus pasiutligės gydymo šiuo metu nėra. Atsiradus ligos požymiams, jos progresavimo sustabdyti jau nepavyksta, galimas tik palengvinantis simptomus gydymas. Vienintelis būdas išgelbėti pasiutlige užkrėstą žmogų – laiku įskiepyti pasiutligės vakciną.

Skiepai nuo pasiutligės

Skiepyti reikia pradėti kuo greičiau po įkandimo, kad spėtų pasigaminti pakankamas antikūnų kiekis, kuris apsaugo nuo viruso patekimo į centrinę nervų sistemą ir ligos išsivystymo. Skiepijamos 5 vakcinos dozės – 0, 3,7, 14, 30 dieną nuo skiepijimo pradžios. Esant galimybei, reikia stebėti įkandusį gyvūną 10 dienų. Paprastai užsikrėtę gyvūnai nugaišta per šį laikotarpį. Jei per 10 stebėjimo dienų gyvūnas tebėra sveikas ir gyvas, arba jei gyvūnas yra užmuštas ir pasiutligės tyrimų rezultatai yra neigiami, vakcinaciją galima nutraukti. Jeigu žinoma, kad įkandęs gyvūnas skiepytas pasiutligės vakcina, o po paskutiniojo skiepo nepraėjo daugiau nei metai, nukentėjusiojo skiepyti nereikia. Kai kuriais atvejais nukentėjusiems asmenims skiriamas specifini pasiutligės imunoglobulinas (antikūnai prieš pasiutligės virusą), kuris sujungia viruso daleles ir neleidžia joms įsiskverbti į ląsteles. Tačiau imunoglobulino poveikis yra trumpalaikis, nes jis greitai suardomas žmogaus organizme.

Pasiutligės profilaktika

Reikėtų profilaktiškai skiepytis pasiutligės vakcina prieš išvykstant į didelio pasiutligės sergamumo šalis, taip pat padidėjusios rizikos grupės asmenims – veterinarijos specialistams, gamtininkams, laboratorijų darbuotojams. Profilaktiškai paprastai įskiepijamos 3 vakcinos dozės (0-7-28 dieną). Stiprinamos vakcinos dozės rekomenduojamos tik tiems asmenims, kurie turi nuolatinę riziką susidurti su pasiutligės virusais. Vakcinacija nuo pasiutligės apsaugo trejus metus.

Būtina profilaktiškai kasmet skiepyti namuose auginamus gyvūnus, taip pat laisvai ganomus žemės ūkio gyvūnus ir galvijus. Vis daugiau šalių vykdo laukinių žvėrių skiepijimo nuo pasiutligės programas. Jiems gaminamos specialios vakcinos, kurios sumaišomos su vyliais ir išbarstomos miškuose, ir kitose gyvūnų susitelkimo vietose. Tokios programos vykdomos ir Lietuvoje, tačiau jų mastas kol kas nėra didėlis.

Parengė gyd. Jevgenija Guk